- Išgerk, - pasakė.

- Kas čia? - paklausė Džiro, vartydamas raudoną piliulę delne.

- Piliulė nuo įsimylėjimo. Privalai išgerti ne vėliau, kaip po valandos.

- Gerai, - pasakė Džiro dėdamas piliulę ant spintelės.

Mari atsikėlė iš lovos ir pradėjo rengtis. Džiro stebėjo, kaip jos kūnas įsliuogia į elastišką juodą rūbą.

- Man reikia eiti, turiu daug darbo. Šiandien siunčiame dar vieną chrononautą už demokratinio laiko buferio ribų. - pasakė Mari švelniai palydėdama užtrauktuką nuo pilvo apačios iki kaklo.

- Mes dar susitiksim? - paklausė Džiro, kai baltas odos trikampis pranyko po Mari kaklu.

- Nežinau. Nepamiršk išgerti piliulės, - pasakė Mari spausdama durų atidarymo mygtuką.

Džiro pažiūrėjo į laikrodį. Jis rodė lygiai dvyliktą. Jaunuolis užgesino cigaretę ir išsitiesė lovoje. Garsinis signalas pranešė apie durų užsidarymą. Džiro užmigo.

Susiję: book.ruslanas.com

Keletą kompozicijų rasite čia.

Susiję: music.ruslanas.com

- Labas, - sako.

- Labas, - rankomis užsidengiu veidą, gindamasis kad neužvožtų, - kas tu?

- Aš idėja, - žaismingai atsako.

- Matau, kad idėja. Ko nori? - teiraujuosi kasydamasis pakaušį.

- Aš nieko nenoriu. Tai tu manęs nori, - atsako tylindama muziką.

- Ėėėė.. Palik, čia geras gabalas, - griebiu iš rankų distancinį. - Nu noriu. Sėsk ant kelių. Žiūrėsim teliką, - ištiesiu rankas į ją.

- Palauk, ne taip greitai. Mane reikia realizuoti, - sustabdo mane.

- Hm. Man atrodo tu visai reali, - įvertinau, - o kaip tave realizuoti? Tai, turbūt, daug kainuoja.

- Nemažai. Jei turėtum mažiau fantazijos, būtų pigiau.

- Bet aš neturiu pinigų, - susimąstau, - fantazijos, beje, irgi neturiu.

- Sugalvok ką nors, - užvertė akis.

Užsirūkiau. Visą gyvenimą ieškojau kažkokios idėjos, o dabar ji ateina pati ir dar šantažuoja mane.

- Sugalvojau, - sakau, - man tavęs nereikia. Eik iš čia, - nusisuku į kolonėles, pasigarsinu muziką ir laukiu kada trinktels durys.

Laukiau minutę ar dvi. Atsibodo. Atsisukau. Stovi. Šypsosi. Graži. Ne, turiu atsispirti. Jokių idėjų mano namuose nebus. Atsistojau ir visu kūnu parodžiau ką ketinu daryti. Stovi. Šypsosi. Pasiraitojau rankoves ir čiupau per liemenį. Ji nesipriešina. "Nereali idėja", - pagalvojau žiūrėdamas į duris ir nuėjau tiesiai prie lango. Iškišau per langą ir klausiu:

- Gal pati išeisi?

- Tu manęs taip lengvai neatsikratysi, - šaiposi.

- Ok. Hasta la vista, - paleidau ir uždariau langą.

Susiję: book.ruslanas.com

- Ką daysim, šefe, -  vienas iš gorilų paklausė akiniuočio.

- Patraukite šaldytuvą nuo sienos, kažkur turėtų būti skylė, - atsakė gorilų šefas.

Gorilos nustūmė šaldytuvą į šalį. Jokių skylių nei grindyse, nei sienoje nebuvo.

- Čia kažkoks iliuzionisto triukas, šaldytuve turi būti slapta kamera, veidrodinė sistema arba dar kažkas, - garsiai svarstė neūžauga, - išardykite šitą daiktą.

Vienas iš gorilų, nieko nelaukdamas, čiupo šaldytuvą ir trenkė jį į žemę.

- Atsargiau, neužmuškite jo, - atsiduso akiniuotis, negalėdamas atsistebėdi pavaldinio bukumu, - nueik atnešk atsuktuvą ir dar kokių įrankių,- liepė jis bukagalviui, numetusiam šaldytuvą.

Bukagalvis grįžo po trijų minučių nešinas instrumentų krūva.

- Kas čia? - paklausė šefas, rodydamas į instrumentus.

- Čia kūjis, - paprastai atsakė nešikas.

- O čia? - šefas parodė pirštu į kitą instrumentą.

- Čia sekatorius, - išgirdo tokį pat paprastą atsakymą.

- Matau, kad sekatorius. Ir ką tu su juo ketini daryti, - imitavo smalsų toną neūžauga.

- Nežinau, jūs sakėte atnešti kokių nors įrankių, aš ir atnešiau.

- Imk atsuktuvą ir ardyk, - numojo ranka šefas, o pats nuėjo prie boso stalo ir pasiėmė cigarą.

Gorilos, kaip įmanydami sprendė iškilusį uždavinuką. Abiem niežtėjo rankos paimti kūjį, bet šefas neleido. Abu buvo panašūs į vaikus bandančius "sutaisyti" laikrodį. Akiniuotis, nutaisęs filosofišką žvilgsnį, stebėjo, kaip jie dūsavo, kramtė lūpas ir krapštėsi pakaušius. Po gero pusvalandžio ant grindų gulėjo krūva detalių ir nė vieno studento.

- Studento čia nėra, - įvardino situaciją vienas iš suaugusių vaikų.

- Matau, kad nėra, - susiraukė šefas, išpūsdamas dūmų kamuolį.

Dvyniai žiūrėjo į detalių krūvą ir laukė naujo sprendimo. Šefas vaikščiojo iš patalpos kampo į kampą.

- Dabar iš šitos varžtų krūvos padarykite tokį pat šaldytuvą, koks jis buvo prieš tai, - nauja mintis šovė į akiniuotą galvą.

Dvyniai susižvalgė, atsiduso ir ėmėsi darbo.

Toliau skaitykite: Salūne po apiplėšimo.

Kruvinasis Džekas įžengė į salūną užsimetęs krepšį su pinigais ant peties. Jis pajudėjo tiesiai link Madlen, pasirįžęs pagaliau ją nukauti. Vos padaręs keletą žingsnių susverdėjo. Kitame baro gale sėdėjo briunetė su mėlyna sunknele.

Madlen metė piktą žvilgsnį į mėlyną suknelę. Barmenas nustojo šluostyti alaus bokalą ir permetė žvilgsnį nuo Madlen ant kitos merginos. Kita mergina atsistojo ir nenuleisdama akių nuo Madlen priėjo prie Kruvinojo Džeko.

- Brangusis, aš tavęs taip pasiilgau, - paglostė plėšiko veidą nenuleisdama akių nuo Madlen.

- Kaip tu mane suradai, -  nustebęs paklausė Džekas, mėtydamas akis nuo raudonos ant mėlynos suknelės.

- Tai vienintėlis miestas, kuriame yra bankas, kur gi tave daugiau surasi?

Madlen atsistojo ir pajudėjo link jų. Džekas pradėjo trauktis. Mėlyna suknelė pastojo jai kelią. Madlen išsisuko, ir priėjo tiesiai prie storulio, kuris katik įkėlė koją į salūną. Džekas nusekė ją akimis.

- Kuo tu vardu? - Madlen paklausė storulio, mesdama akį į Džeką.

- Haris, - išsižiojo storulis.

- Hari, žiūrėk, ten Marija, - užčiaupė Harį ilgšis.

Storulis nusuko galvą. Madlen staigiu judesiu ją atsuko atgal ir įsisiurbė į lūpas. Storulis išsprogdino akis. Madlen žvilgnsnis įsmigo į Kruvinajį Džeką. Marijos rankos apsivijo Džeko kaklą, lūpos įsisiurbė į jo lūpas, žvilgsnis pervėrė Madlen. Plėšiko rankos sugniaužė krepšį su pinigais. Akys nukrypo į langą.

Ilgšiaus akys klaidžiojo nežinodamos ką perverti. Barmenas šluostė alaus bokalą žvilgsniu aprėpdamas visą spektaklį.

Spektaklis truko minutę. Tada Madlen pačiupo storulį už rankos ir išsitempė iš salūno. Haris išlėkė iš paskos gūžčiodamas pečiais. Ilgšis palydėjo juos akimis. Marija paleido Džeko lūpas, bet pirštai vis dar buvo įsmigę į jaunuolio sprandą, o akys sekė kiekvieną jo judesį.

- Butelį tekilos, - pasakė Džekas barmenui pasviręs virš Marijos peties, kai salūno durys užsidarė, - ne, du.

Visi salūne likę spektaklio dalyviai susėdo prie baro.

Susiję: book.ruslanas.com

labas visiem. paleidome i gyvenima www.soyamodified.com visiem aciu. aivaras p.s. birzelio 17 kvieciame i "gravity". kartu su www.partyzanai.com pristatysime debiutini singla "remember tomorrow". http://www.clubgravity.lt

P.S. Oij neklausote jūs mano patarimų, kad nedera žmogui kurti muzikos.
:^)

Pagal paskutinius statistinius (niekada anksčiau nepublikuotus) duomenis - "supermama" aplenkė net superportalą http://www.debilai.lt, kurio Ruslanas.com corp. taip ir nesugebėjo įpirkti (šiuo metu jis kainuoja ne mažiau 160 eurų).

Nuotrauka pasiskolinta be sutikimo iš Gravity. Daugiau nuotraukų iš Ivan Smagghe @ Gravity.

Gražu pažiūreti, kaip rašliavytojai vienas kitą maišo su šūdais ir tokiu būdu daro vienas kitam reklamą.

"Ar nebūtų paprasčiau parašyti: išėjau nusimyžti ir dabar laikau delne daiktą, bet nežinau, ką su tuo daiktu daryti (turint omenyje vaikišką psichologiją ir suaugusio žmogaus atributiką). Ko gero, tokiu atveju yra vienintelė išeitis: nukratyt ir užsisegt kelnes, nes jeigu taip ilgai stovėsi, laikydamas rankoj... dabar tokie laikai, nežinia, ką gali pagalvoti žmonės."

Sigitas Parulskis: Analfabetų kerštas @ Omni.

Outside related: Sigitas Parulskis.

Faktas: ruslanas.com/wap atsirado anksčiau negu wap.lrt.lt. Artimiausiu metu laukite daugiau neitiketinų pramogų ir paslaugų..

Apie politiką: Lietuvoje blogai dirba prokurorai.

Apie paramą seksualinėm mažumom: Jei ES skiria lešas tik šiam sektoriui, reikia jas priimti. "Žydri pinigai" mokesčių ar kokiu kitokiu pavidalu grįžta i EKO sistemą.

Apie antisemitizmą ir ksenofobiją: dažnai dėl "žydukų grupuotės" darbų kaltinami visi šios religijos atstovai. Religijos laisvė tolygi laisvei kritikuoti betkurią religiją.

Toliau skaitykite: Vėl salūne

Susiję: book.ruslanas.com

Tačiau visą savaitę jis kelio nesusirado. Tai atsirasdavo, tai vėl kažkur dingdavo. Būdavo tupi visą dieną ant užuolaidos ir žiūri per langą. Vakarais ratus aplink lempą suka, kartais nutūpia ant spintos pailsėti. "Koks atsargus", - pagalvodavau.

Šianakt girdžiu kažkas barška. Įtariau, kad mano sugyventinis. Garsas pradingo, apsižvalgiau - niekur nematyt. Po minutės vėl barkšt. Pakeliu akis. Jis šviestuvo lėkštėje ant lubų. Visgi prisikasė iki šviesos. Tarpelis siauras, smegenų mažai, sunku ištrūkt.

O aš sėdžiu ir žiūriu, kaip jis blaškosi. Mano pirštas per storas, kad galėčiau iškrapštyt. Mąstau. Reikia ardyt šviestuvą. Statytis taburetę. Instrumentų po ranka nėra. Užgesinti šviesą. Viskas vyksta taip lėtai. Pusė smegenų pajungta atsikalbinėjimui.

"Gal ne taip ten ir karšta", - viliuosi. O jis vis bombarduoja sparnais įkaitųsi stiklą. Staiga nurimo. "Viskas, nebeturiu sugyventinio", - pagalvojau. "Dar turiu", - atgimė viltis, kai jis vėl pradėjo blaškytis. "Ne nebeturiu... Turiu.. Nebe", - ciklas kartojosi. Galiausiai jis nurimo.

Reikia iškrapštyti velionį. Neįsivazduoju kuo jis mito, manau visur lervų pridėjo.

Skiriu Jonui Biliūnui. Skaičiau, kliudžiau, verkiau.